Gražiausias
menas –
Gėlių
akys,
Kada
jų pulkas,
Daug
matai,
Tada
ir supranti,
Kad
švelniai teigdamas,
Žiūrėdamas
į vaiką,
Suaugusį
ar seną,
Jį
nuoširdžiai įvertinęs,
Daugiau
ir pasakai
Gilių
minčių...
Bara
tik vėjas,
Bet
vėl glamonėja
Ir
atsiprašo net gėlių...
Juk
mes – ne lėlės,
Pabartiems
būna
Taip
skaudu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą