Mūsų
ruduo – auksinis,
Čia
dirbantiems,
Gimtinės
ilgesys išskridusiems,
Kurių
gūžtas šiurena vėjas
Nublukusių
šiaudelių ir žolių
Kuokšteliuose
Visiems...
Mūsų
kalba – varnėnų čiulbesys
Pavasariais
prie inkilėlių,
O
daugelis pamiršo ir žodžius,
Iš
pat sielos gelmių
Dar
skamba trelės
Man
ir jiems...
Mūsų
vaikai – tai žuvys,
Plaukiojančios tyruose vandenyse,
Kurios
nuplaukia, vėl atplaukia
Neršti
iš labai toli,
Nepasiklydusios...
Prie
savo, motinos širdies,
Ranką
pridėjau,
Kad
jos plakimą vis girdėtų
Giminės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą