Emilija Žvironienė prie savo namų
Prisiminiau
kaimynę visai neatsitiktinai, kažkokia nuojauta pakuždėjo, kad
sužinočiau, kaip ji dabar gyvena...Paskambinau savo vaikystės
draugei Onutei ir papasakojo. Dabar galvoju, kad būtų buvę geriau
ir nežinoti. Dažnai jautiesi laimingesnis, kai mažiau žinai ir
apie tave mažiau kas žino.
Vaikystė prabėgo irgi kaimynystėje, jos vyrą Juozą Žvironą ir
jo brolius pažinojau, nes ateidavo pas mus į svečius gana dažnai
šachmatais, šaškėmis pažaisti, tada ir kortos buvo madinga net
jaunimui. Eidavo į Strėlupio daubas lydekų, užsilikusių po
neršto traukti, į Elmiškių ežerėlį vėžiauti.
Taip
jau likimas lėmė, kad apsigyveno jų šeima dar arčiau. Buvo tarsi
jungtis jaunimui susiburti ilgais žiemos vakarais, kaimams su
kaimais bendrauti. Jie buvo labai svetingi, nors turėjo tris mažus
dar vaikučius, bet drauge su jaunimu kalbėdavosi, klausėsi kaimo
muzikanto grojamos polkos, valsų. Neprisimenu, kad patys šoktų,
gal nepriimta atrodė jų metuose. Išsiskirstydavome paryčiais, o
jie savo vaikelius užmigdydavo kitame kambaryje anksti, niekas
niekam nekliuvo...Kaip gali kliūti žmogus žmogui.
Anksti
mirė jos vyras, viena užaugino vaikus, prasigyveno per savo
darbštumą, nusipirko Anykščiuose trobą, susiremontavo ir viskuo
pasirūpindavo pati. Nelaimės neapleido, mirė sūnus, bet dar du
suaugę liko. Kai buvau nuvažiavusi, aplankiau. Žiūrėjo ir
juokavo, kad dar daug turi jėgų, prisiminė ir šokius, viską iki
smulkmenų, bet nesiguodė. Sakė, kad visko turi pakankamai iki
mirties...Pagalvojau, kokia laiminga senatvė savo namuose, o ir
vaikai aprūpinti, turi savo šeimas.
Kaip
ir visus senus, kankino tik nemiga, o gal ir skaudūs prisiminimai,
išgyventos netektys.
Vaikai
nuvedė pas psichiatrą, žinau jo ir pavardę, jis išrašė
raminamųjų, bet nepadėjo, o gal ir ne nuo to gydė. Jai reikėjo
ramybės ir šiek tiek paguodos, artimųjų šilumos. Gydytojui –
kas, jis nežino jos gyvenimo istorijos: sena, ir tiek. Ką vaikai
sako, tas ir tiesa. Vaikai pasirūpino ir nuvežė į psichiatrijos
ligoninę, padarė neįgalia, sutvarkė dokumentus, o ji viską jiems
paliko, savo noru pasirašė ant visų popierių. Gal nenorėjo
barnių, gėdos jiems užtraukti, kas pamatuos motinos širdies
gerumą ir meilę savo vaikams. Kai viskas buvo paruošta, išvežė
į Svėdasų senelių namus visam laikui. Ir dabar ji tikisi, kad ten
tik ligoninė ir ją paims, parveš į jos namus nors numirti. Dabar
jai jau 85, solidus amžius, bet viską prisimena ir protauja.
Paskutiniai jos žodžiai, anot Onutės, kad šalta su plonais
rūbeliais , o namuose pilna šiltų rūbų, bet neatveža. Dar
pridūrė, kad gelbėkite. Ką gali kaimynai pagelbėti, jeigu taip
nusprendė savas kraujas – vaikai.
Apsiverkiau
ir nežinau, ką daugiau pridurti.
Ona
Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą