Ištiesino
man plaukus
Rudens
vėjas,
Pabiro
uogos,
Rausvos
ir geltonos,
Tarytum
žalčio priesaikos
Puta...
Ar tu
prisimeni mane
Pavasarėlį,
Kai
plaikstėsi net ant pečių
Srauni
banga,
Kada
ėjau gatve?
Laikas
– švytuoklė,
Praeities
šešėlis,
O
atmintis – gyva,
Rausva
spalva...
Nusimečiau
nuo akių
Užkritusią
sruogą,
Nes
ji ištiesinta,
Balta,
balta,
Balta...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą