Suvirpėjo
gėlyno žiedeliai,
Ne
vėjelis juos judino,
Per
arti priėjau,
Tiktai
jiems alsavau...
Kiek
jėgų tam reikėjo,
Tiek
jauna neturėjau,
Naktimis
nemiegojau,
Vaikelius
auginau...
Nemačiau
ir pusiaukelėje,
Kada
kilo gandrai,
Į
rugsėjį žiūrėjau,
Kaip
danguje mirgėjo
Pilnaties
spinduliai...
Dabar
stoviu ant kelio,
Kur
senokai nuėjo
Mano
metų draugai,
Jiems
sveikatos linkiu ir linkėjau,
Šimtas
metų – gerai...
Oi,
pražilo ir kopdami
Į
stačius kalnelius
Mano
buvę vaikai –
Mokiniai,
To
paties palinkėsiu,
Kad
jiems šviestų ir naktį
Danguje
du delnai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą