Sonata

Kiekvieną mėnesienos naktį

Sunku užmerkt blakstienas;

Danguje dega žvakė,

Jautiesi, kad ne vienas...

Jo veido kontūrai -

Tai mūsų atvaizdas:

Ir akys, ir kakta,-

Lyg išminties

Giliausios raukšlės įsirėžusios.

Ir pamąsčiau staiga:

„O kas senesnė,

Žemė ar šis mėnuo?“

Bet atsako nėra,

Tik muziką girdėjosi...

Sonata taip sena,-

Kaip mūsų prigimtis,

Regėjimas...