Sugrįžimai

Visi prisimena vaikystę,

Iš kur jie kilę,

Kaip gilias šaknis,

Gėlė prisimena ir persodinta,

Pražysta atvežta

Ir žiemos vidury…

Savo kieme – lietus palaisto,

Užtenka iš žemės drėgmės;

Neskursta tėviškėje

Mažas vaikas,

Nors duonos – menkas trupinys…

Taip keliamės ir kylame

Į aukštą dangų,

Pražystame gėle,

Takelius dažnai ir ašara palaistome,

Vėl grįžtam į save.