Lengviau

Pačiam sau ir juoktis

Darosi beprasmiška,

O kam gi – tu...

Verkti – sunku,

Nėra kam ašaros nubraukti

Nuo akių...

Vienam dainuoti – sau,

Kai ilgu ir baugu,

Labai jau nesmagu, –

Taip staugia vilkas miškuose,

O aš – žmogus…

Pats sau neauga medis,

Turi visą girią

Nuosavų vaikų,

Identiškai panašių,

Kai vėtra laužia vieną,

Ošia visas miškas:

Paukščiai, žvėrys –

Neramu…

Prisiglaudi prie medžio

Ir – lengviau.