Neatsilikime

Vienas gyvenimas – skubu,

Nes kito neturėsiu,

Dar iš aukštybių

Neprabilo žodžiu ar muzikos garsais

Nė vienas, ten išėjęs,

Neišgirdo niekas…

Apklojo baltais patalais žiema,

Tvora aptvėrė,

Speigas nepasiekia,

Kryžiai kryželiai kalba,

Skaito vieną kitą sakinį ar datą,

Kaip sąžinė liepia...

Skubu pasveikinti paukštelį,

Ant šakos nutūpusį, –

Jis bijosi manęs

Ir nuskrenda priėjus,

Gaila,

Lieku toks vienišas.

O už tvoros – tyla,

Neatsiliepia...

Daugiau tenai – nei žeme einančių,

Per žingsnį atsiliekame.