Lūžiai

Medis numeta lapus,

Kad pats kamienas

Liktų sveikas,

Kartais išrauna

Iš pačių šaknų,

Nulūžta ir perpus,

Atsiveria širdies paveikslas,

Matai, kiek metų,

Kiek pavasarių praslinko…

Pūga negailestinga,

Ji pasirodo nelauktai

Ir vėl pradingsta,

O medis tik pasėja,

Išleidžia naują ūglį,

Pamoko ir vaikus,

Kaip mesti seną naštą,

Kad atsilaisvintų pečiai,

Pavargęs ir prieš vėją nepapūsi…

Tol gyveni, kol linksti.