Tu
niekad nieko nežadėjai,
Žodžiai
– tušti,
Juos
ištari šiaip sau dažnai,
Pabučiavai
ir tapo aišku,
Ne
veltui tylūs pažadai…
Kai
buvo tuščia,
Antrą
kartą
Tą
patį pakartot bandžiau,
Kiek
buvo žodžių tarta,
Sunkoka
patikėti,
Bet
tylomis su viskuo sutikau,
Manydama,
kad žodžiuose –
Ramybė
ir vilties daugiau…
Pilna
erdvė baltųjų snaigių,
Bučiuoja
krisdamos,
Ištirpsta
tylomis,
Atrodo,
vis kartojasi –
Ne
pirmas kartas,
Kai
netiki ir žodžiais,
Po
didžiulės netekties…
Verkiau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą