Aukščiausias
kalnas
Mano
atminty –
Tai
Laimės žiburys,
Nuo
kurio matosi
Srauni
Šventoji,
Kelias
į Rubikius
Pro
Kasagorus,
Tiltelis
per Anykštą,
Kurioje
skausmą plovė
Menama
kunigaikštienė,
Kai
užsigavo nykštį,
Pakeliui
ir Burbiškis,
Mačionys…
Sustoju
čia, pakrantėje,
Elmiškių
ežerėlio,
Iš
jo išteka Elmė
Link
Šeimyniškėlių…
Apsukau
gražų ratą, –
Tuo
keliu negrįšiu,
Nubėgo
upeliukais
Jaunos
dienos
Nuo
pačios vaikystės…
Pabiro
ašaros,
Kaip
nuo kalnelio smėlis,
Kur
būta, ten – tiktai
Būties
šešėlis pasiklydęs
Slysta.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą