Kūrėjo svajos

Kiekviena būtybė

Turi duotą amžių,

Kasmet vėl atsinaujina

Miškai, laukai,

Kietas akmuo subyra

Per vėjo ir lietaus draugystę,

Kad smiltimi pavirstų

Ir gyvuotų amžinai;

Niekas neapdraustas,

Ant Žemės augantis,

Pavirs trąša ar trupiniais.

Kieti kaulai sudyla,

Kūnas – apvalkalas,

Raizgosi žiedais

Ir primena senatvės bylą,

Kad ir visatoje

Tol išsilaikys planetos,

Kol jų amžius praeis...

O taip norėtųsi pajungus protą

Pajusti amžinybę,

Svajonę versti realiais darbais,

Kūrėjui būti priešingybe,

Išjudinti ir gelmę,

Pasukti laiko ratą atbulai –

Gyventi amžinai...

Rašau šią savo amžiaus knygą,

Gal ją pratęs vaikai?