Seniausiai
žydinti gėlė –
Tai
mano atmintis,
Kaip
kryžkelėje – kryžius,
Sutūpusi
pirtelė,
Versmė
– čia pat,
Taip
negiliai,
Kad
net ranka pasieki
Vandenėlį
semdamas…
Prausiesi
veidą,
Mazgoji,
plauni, glamžai,
O jis
vis per tave srovena,
Pasiekia
sielos gilumas,
Iš
naujo ir jausmus skalauja…
Dirvonuose
gėlė pražysta,
Ją
rasa naktimis palaisto,
Ir
man palieka vieną lašą,
Per
kurį pasineriu į žemę,
Į
dangų nukeliauju…
Oi,
dūmais aprūkusios,
Smala
nuvarvintos
Neliko
čia pirtelės,
Kur
gimiau,
Pirmuosius
žingsnius ženklinau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą