Mūsų žmonės

Kol gyvas, nesi skulptūra,

Girdžiu, kaip širdis plaka,

Į taktą skamba ir sielos styga,

Jai pritaria garsai iš tavo rankų…

Pasklinda natos per girias

Ir upeliukai alma,

Ne veltui juk tėvai paskyrė

Gražiausią dukrai vardą…

Tu pastatei gyva dar būdama

Ne vien tik sau paminklą,

Čia šaukiasi širdis tava,

Tyliausi upeliukai alma.