Parakas

Viskas – į gerą, –

Mano karta nebe prisimena

Didžiausios bėdos – karo,

Paraką tematė

Sudūlėjusiuose sviediniuose,

Nebetinkamuose nužudyti tūkstančiams,

Bet mename ir minime

Negrįžusius iš karo,

Tremties ir lagerių,

Kitus jau privertė

Prieš jėgą nusižeminti…

Buvo daugybė patiklių,

Kurie ir nežinodami,

Sulaistytus krauju istorijos lapus,

Ilgus metus vis garbino...

Vis rasdavosi ir ideologai,

Kurie neleido užsimiršti,

Priminė nelaimes,

O kiti jiems prieštaravo,

Kad viskas – ne nuo mūsų,

Mažųjų, čia priklauso,

Ne šventas buvo Mindaugas karalius

Ir iki šios dienos

Dar tvyro parakas…

Oi, Dieve mano,

Surinkime tik kaulelius,

Kurie žuvo nuo parako.