Niūriausią
dieną šypsausi,
Nes
viršum debesų jaučiu,
Kad
šypsosi ten saulė,
Vandens
srovė tai šen ar ten
Dulkes
nuplauna…
Netrūksta
man giedrių dienų,
Vaikų
vaikai paaugo,
Gaudo
debesėlius,
Praskleidžia
pilką širmą
Ir
spindulį pagauna…
Kai
randu nukirstus medžius,
Ranka
paglostau ir tikiuosi,
Kad
jis – gyvas,
Bus
naudingas dar ilgai,
Kol
šaknys taip giliai
Į
žemę įsiskverbusios,
O ant
kaladės šildosi drugiai,
Ančiukai
atsitūpę uodus gaudo…
Suka
berželio liemenį
Vėjelis
net ir šiandien,
O ant
plonų šakelių
Jo
vaikučiai laikosi...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą