Antela

Maža buvau,

Nedaug ir supratau,

Sėdėjau ir žiūrėjau,

Kaip mama verpia

Veria nytis, audžia

Ir vis niūniuoja

Tarsi man ir sau:

„ Pasvarstyk, antela,

Tykiai plūkaudama’’…

Maži buvo mano vaikai,

Mama juos glostė

Ir kaip savo akį saugojo.

Oi, neilgai, taip neilgai...

Nebe pamatė, kaip užaugo.

Klausyčiau ir dabar suprasčiau,

Kokia didi motinos meilė,

Kaip jos širdis suvirpa,

Tankiai plaka,

Pajusčiau prisiglaudusi

Menkiausią gaidą,

Tolimiausią aidą.