Nei
aš rūta, nei lelija,
Lapkritys
žiedus nuskynė,
Prie
šaltinio pasiliko
Liūdintis
gėlių vainikas.
Nebelaukiu
gūsio vėjo,
Nebeinu
ir pas būrėjas,
Ką
gavau, likimas svėrė,
Į
tikrus karolius vėrė.
Žalia
smilga – pavadėlis,
Žemuoginis
vėrinėlis,
Užsimovus
aukso žiedą
Nieko
kito nebelieka.
Oi,
tu, rūtų vainikėli,
Baltus
perlus man atsvėrei.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą