Joninių laužai

Nekūriau Joninių laužų,

Per juos nešokinėjau,

Daug metų pralėkė nuo tų dienų,

Kai tave vieną tik mylėjau…

Nekursiu Joninių laužų,

Nepinsiu rūtų vainikėlio,

Nes nebėra kasų,

Širdy tik aidas suspurdėjo,

Išblėso ir atlėgo.

Žiūriu į gulbiną,

Kuris turi vaikų,

Atsiveda prie kranto paūgėjusius,

Iš pradžių po kelis,

Paskui mažėja ir mažėja…

Oi, kaip būtų skaudu,

Jei jis paliktų

Visai vienas,

Nereiktų Joninių laužų,

Ilgės jau naktys

Vis kas dieną.