Dangaus mėlyne,
Tu
nuostabesnė už visus –
Už
auksą ir žemčiūgus,
Pabirusius
iš senos
Paslapčių skrynios,
O deimanto aštri spalva
Palieka
gilią žymę...
Kada
jauna bridau ir basas kojas
Usnys
gėlė,
Bet
rugių varpas skyniau,
Rugiagėlių
vainiką
Sau
nupyniau,
Ant
galvos uždėjau...
Ėjai
pro šalį,
Į
akis tiesiai pasižiūrėjai
Ir į
pačią širdį
Pabiro
mažosios gegutės ašarėlės...
Lengvai
siūbavo į šalis
Man
ant krūtinės
Gintaro
karolių vėrinys,
Visa
virpėjau...
Oi,
kaip mylėti
Ir
žydėti tau norėjau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą