Pasivaikščiojau

Iš anksto paukščiai žino,

Kad reiks kada išskristi,

Jie susuka lizdus

Ir tęsia savo giminę,

Prakenčia žvarbų gūsį,

Sulaukia oro palankaus

Ir pakelia sparnus...

Pasaulis toks platus,

Bet daug daugiau dangaus,

Į kurį pažvelgiau ir nustebau,

Nors ir kiekvieną dieną

Jį aukštai matau, –

Čia bėga baltas debesėlis,

Toks į ėriuką panašus,

Kažkiek net apsivėlęs,

Pašiauštas vėjo,

Ir bėga nykdamas toliau...

O dar aukščiau – sparnai

Plasnojančių žuvėdrų

Pamoja, atneša lietaus, –

Nupraus, pagirdys ir nuplauks...

Pavaikščiojau takais užžėlusiais

Ant žemės ir dangaus,

Plunksną pamirkiau,

Kur plaukia ir sugrįžta mintys,

Nežinau...