Ona Baliukienė
Kada
buvau kitokia?
Kai
vaiką supo lopšyje,
Kuris
iš medžio skobtas,
Vytelėmis
aplink išpintas,
Ant
karklo svyrančios šakos
Nuo
molinės aslos
Aukščiau
kiek pakabintas,
Lyg į
dangų viršūne pakeltas...
Linguoja
mama koja supdama,
O
kita siuva, mezga,
Tarsi
savo jaunas dienas,
Vis į
šaudyklę suka,
Siūlą
veria, –
Viskas
iš dirvų,
Viskas
tik iš medžio.
Einu
dabar per mišką
Ir
visada jaučiu,
Ką
medžiai kalba, –
Po
kojomis jų šaknys,
Bijau
užminti ant širdies,
Nes
girdisi, kad plaka,
Kada
prisiliečiu,
Palieka
mano antspaudas.
Kas
dieną keičiu rūbą,
Bet
lieka vis tas pats kamienas, –
Raina
žievė – mano senasis švarkas,
Jau
medžio staklėse
Žodis išaustas...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą