2015 m. liepos 16 d., ketvirtadienis

Medžių ir drobės audinia


Ona Baliukienė

Kada buvau kitokia?
Kai vaiką supo lopšyje,
Kuris iš medžio skobtas,
Vytelėmis aplink išpintas,
Ant karklo svyrančios šakos
Nuo molinės aslos
Aukščiau kiek pakabintas,
Lyg į dangų viršūne pakeltas...
Linguoja mama koja supdama,
O kita siuva, mezga,
Tarsi savo jaunas dienas,
Vis į šaudyklę suka,
Siūlą veria, –
Viskas iš dirvų,
Viskas tik iš medžio.
Einu dabar per mišką
Ir visada jaučiu,
Ką medžiai kalba, –
Po kojomis jų šaknys,
Bijau užminti ant širdies,
Nes girdisi, kad plaka,
Kada prisiliečiu,
Palieka mano antspaudas.
Kas dieną keičiu rūbą,
Bet lieka vis tas pats kamienas, –
Raina žievė – mano senasis švarkas,
Jau medžio staklėse 
Žodis išaustas...






Komentarų nėra: