Kada
į praeitį grįžtu,
Einu
tarsi per gruodą,
Taip
rausta pėdas nuo šalnų,
Nes
jos žaizdotos, gelia...
Vienam
kaimo gale
Palaidas
šuo vištą sugavo,
Kitam
karvė išlaužė sodą,
Juk
neaptversi viso gero.
Per
vidurį - dar kelias,
Važiuoja,
eina žmonės,
Savi
ir nepažįstami,
Karo
gurguoles tempia
Dvi
kumelės...
Čia
ir sustojo atmintis.
Dabar
stoviu prie lopšio,
Supasi
bangelės, -
Tarsi
kelis kartus gimiau, -
Lopšinę
kuriu praeičiai
Ir
apdainuoju dar negimusius,
Linkiu
gražaus gyvenimo...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą