Prisimename
pasakas, –
Jos
žavi nuo vaikystės, –
Rašytojai
vis kuria romanus,
Kas
paslaptinga ir nematoma,
Jaučia
širdis...
Užburtos
vietos, kerais apraizgytos,
Reikia
atspėti tik žodžius
Ir
vėl mylėsime, kentėsime,
O
dviejų sielų neišskirs mirtis...
Atkampiose
vietose, kur liūnas,
Akivarai
apžėlę atsiveria per pilnatis,
Kiekvienas
turi vardą,
Kiekvienas
turi gėlą ir savo paskirtį,
Kuri
neleidžia užsimiršti,
Kaip
rakštis aky...
Vilioja
ir legendos tragiškos,
Nes
pats gyvenimas – didžiulė paslaptis.
Seniai
jau niekas neveža
Vingiuotais
žvyrkeliais
Per
miškus grūdo,
Bet
vėl jis mena pasakas,
Nauji
malūnai sukasi ir naktimis,
Vis
girkšt ir girkšt...
Kokias
legendas jie sutrins?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą