J ar
S
Raidės
– tarsi kiaušiniai,
Sudėti
į vieną lizdą,
Abėcėlę,
Ir
kiekviena – lyg mažas paukštis,
Viduryje
– trynys,
Iš
kurio gimsta žodis,
Toks
panašus į tėvus,
Tarsi
dvynys...
Pakreipę
galvas žiūrime,
Gal
kuri kreiva ir nepasėda,
Netyčia
įsivėlusi,
Pakeičia
žodžio prasmę,
Testą
ateities...
Ar
daug tokių,
Dėl
ko diskusijos
Ir
ginčai kyla,
O kai
dainuojame,
Dažniausiai
paskutinę taip nutylime,
Kad
neapmėto kiaušiniu.
Sudūžta
lukštas,
Sudriksta
žodis į skutus,
Išsipila
ir baltymas,
Lyg
baltas lapas,
Ant
kurio vaikai
Visom
spalvom rašys:
„Pašalinome
tamsumas,
Jau
mūsų šalyje“...
Tada
visas pasaulis pamatys,
O
viena raidė nieko nepakeis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą