Po atviru dangumi

Dangus toks atviras,

Kai nėra debesų,

Net ir pro juos saulutė spindi,

Todėl ir tikime Dievu,

Tuo neaprėpiamu grožiu,

Dievybės tvariniu,

Kurio gyvendami ilgai

Dar iki galo nepažinome...

Kas gi galėjo skirti

Dieną nuo nakties

Ir šviesą nuo tamsos,

Jei danguje – tik begalybė,

Kas ją paskui sumaišė

Ir sukūrė neteisybę?

Vaikai sužino paslaptis

Iš mūsų ir iš aplinkos,

Dažnai juos supame,

Lyg vejame nuo juodų debesų,

Aukščiau nuo žemės keliame,

Bet kojos siekia žemę

Ir maži sužino,

Kad čia – klampynė...

Veju šalin juodas mintis

Ir baltu gandru sugrįžtu

Prie žemės motinos krūtinės.