Dvi
gulbės
Su
mažais vaikais,
Kurie
nežino aukščio,
Dargi
be plunksnų,
Bet
jau pasiekia snapeliu,
Kur
žalia, auga,
O ant
vandens dar nesaugu, –
Dažnai
čia praskrenda
Viršum
galvos
Ir
vanagas, garnys
Ir
gandras su varle gurkly...
Naktį
ir lapė sėlina palaukėmis,
Už
mažų krūmų – miškai didesni,
Iš
ten laukiniai žvėrys žiūri, –
Kiekvieno
grobis – mažesni...
Dėkojame
likimui,
Kai
visi užauga,
Nepakerta
kulka aštri, –
Mes –
tiktai paukščiai
Su
baime ir gėla širdy;
Sparnais
apglėbtume pasaulį,
Jeigu
pajėgtume išsaugoti
Kiekvieną
paukštį,
Bėgantį
ir skrendantį,
Ir ką
tik gimusį...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą