Senų
sodybų likę pamatai
Iš
pilkų akmenų
Ir
obelys vienmetės
Dar
su visais, kas jas sodino,
Kalba...
Prie
kryžkelės
Nuo
laiko skeldėja
Ir
ąžuolinis kryžius,
Su
saulės raižiniais
Pačiame
viršuje,
Be
užrašo, be vardo...
Kažką
ir tu prisimeni,
Kada
keli akis į dangų.
Kai
kur pakelėmis
Lyg
bėga prie namų
Seniai
sodinti medžiai,
Vieni
seni palikę alpsta,
Kurie
neturi artimųjų,
Tik
su žilvičiais svyra,
Varge
vargelį vargsta.
Oi,
ant pilkųjų akmenų
Vardai
išblukę
Ir
niekas jų neperskaito,
Tik
nugarą matai,
Kur
metai susikūprinę nueina,
Akmenys
ten vaikšto...
Semiu
tarsi iš gilaus šulinio,
Be
kibiro, su šaukštu,
Ir
savo pėdas laistau,
Vis
tiek sodybų eilės
Taip
staiga retėja,
Išlūžta
liepos, netgi alksniai...
Žiūriu,
kaip nukrenta
Nuo
senų medžių lašas,
Su
jais pageltusius lapus
Tik
rudeniop suvarstau,
Kai
susilieja su žeme,
Paskęsta
upėse ir ežere
Srauniausios
versmės,
Per
akmenis pilkuosius
Kažkas
vaikšto...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą