Iš savo atminties

Pasijuntu viena,

Kai pametu po vieną plunksną;

Kažkas ją pakelia,

O gal tik vėjas nupučia toliau,

Paskui atplukdo ją prie kranto

Ir supina su meldais,

Tarsi dainos posmą,

Kurio jau niekas nedainuos

Ir apie meilę nekalbės...

Pasijutau viena,

Kada vaikai užaugo,

Pavirto gražiais gulbinais,

Dabar jų plunksnos krenta,

O aš renku, renku

Ir užkeriu kiekvieną,

Kad prisikeltų milžinais...

Pasijutau viena,

Kai nuplaukė mintis

Ir metė baltą plunksną

Taip toli, į kitą šalies krantą,

Kurį pasiekia tik širdis,

Iš ten ir saulė teka,

Atplukdo dainą nesuprantama kalba,

Klausausi ir rašau

Su gulbės plunksna

Iš savo atminties...