Užmarštis – alzheimerio liga?

Ne, ne senatvė

Pasibeldė šiąnakt į langą,

Tik atsistojau ant amžių ribos

Ir pasiklydau dideliam mieste,

Kai paprašiau jaunų mergaičių,

Kad vežtų ir parodytų parduotuves.

Vitrinose – tik lėlės,

Jaunos, gražios, su perukais,

Suveltais plaukais,

Tarsi Viduramžiai iš atvirukų

Anksti nuplikusia galva, –

Dabar jau nuskusta plikai.

Daug veidrodžių ant sienų,

Iškreipiančiais kiekvieno veidą,

Pustuštės erdvės, maži kambariai

Ir bendros virtuvės,

Be širmų ir barjerų,

Per visą namą sklindantys

Pigių kepsnių kvapai.

Prie miško kažką kepa,

Ant iešmo svyla lašiniai

Su nematytais prieskoniais,

Aplinkui sėdi murzini nuo suodžių

Visai maži smalsuoliai,

Net pakabinami ant medžių

Nevaikštantys vaikai.

Gal priešistoriniai laikai?

Dvidešimt pirmas amžius –

Tai nejuntama riba nuo dvidešimtojo,

Kada žvangėjo ginklai

Ir vieni kitus skerdė,

Pilnos ligoninės, be rankų,

Amputuotos kojos, iškreipti veidai,

Palatos – vien palatos,

Sukruvinti ir nespėti išskalbti,

Užvilkti ant nuogo kūno skudurai.

Kokie siaubingi amžiaus

Užmaršties ligoti manekenai

Prie blizgančių namų iš stiklo,

Kuriuose atsispindi gatvių

Raizgūs labirintai

Reklaminiais skardžiais riksmais:

– Pirkite mane ir nuogą,

Pirkite su deimantais,

Tikrais ir padirbtais...

Kas pasiklydusius išves iš labirintų,

Dėl užmaršties išteisins,

Kas juos teis...