Pasaulis – vienas

Nuo pat pavasario –

Pilni laukai gėlių

Ir paukščių giesmės,

Girdėtos, negirdėtos,

Kas dieną keičiasi žiedai –

Tai laiko žymės,

Lyg skriejančios kometos,

O skruostai saulėje –

Kregždėti...

Skrendu vis prie naujų,

Tarsi drugelis, ką tik išsiritęs,

Džiaugiuosi visą vasarą

Marguoju kilimu

Ir žaluma miškų

Nuo žiedo iki žiedo.

Ruduo...

Kai pavargstu, prisėdu, –

Koks šiltas saulėje akmuo,

Ant jo žaliuoja žiemą samanos,

Gyva po juo ir žemė,

Kažkas pažymėta...

Jau metas būtų pailsėti,

Bet balutes nuspalvina šalna,

Žėruoja tartum baltas skėtis, –

Tokia pati mano galva...

Oi, nevalia – liūdėti.

Ona Baliukienė