Medelis
dygsta,
Kur
jam žemė palanki –
Miške,
prie kelio,
O
saulė, visada šviesi,
Nuaudė
rūbą žalią,
Apvilko
ir išleido
Į
platųjį pasaulį.
Po
metų, po kitų,
Išsiskleidė
žiedeliai
Ir
džiugina bites
Kvapnus
nektaras...
Prie
kojų dygo
Ir
maža takažolė,
Taip
apsivijo jo kamieną,
Kad
užėmė net žadą...
Pražydo
jie vienu metu,
Stebėjosi
praeiviai,–
Auga
talentas,
Kol
jėgos leis, jau nepražus,
Suras
takelį...
Oi,
žiedai skleidėsi
Ir
nerūpėjo jiems, kas bus,
Tik
džiaugėsi dangus,
Praskleidęs
debesis,
Pakviesdamas
jau prie savęs,
Kur
nėra vieno kelio
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą