Kai būna Šventės,
Vis prisimenu visus,
Seses ir brolius,-
Vis dirbančius
Ar besiilsinčius
Jau po žeme,
Net pamiršau vardus
Savo senolių,
Kurie anksti
Išėjo nuo manęs...
Prisėdau ant akmens
Kurių vardai neužrašyti
Ir kalbinu žodžiu -
Iš meilės, iš gelmių,-
Kaip žiburėlis saulė švyti;
Suves ji mus visus,
Kai reiks, suves...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą