Ateina laikas,
Kada lenkiamės
Prieš žmogų -
Tai linksmą moterį,
Kurios keliai
Sutapo su šeima,
Su vyrų sportu,
Kurie apgynė
Garbę Lietuvos,-
Kaip didžiavyriai,
Mūsų visų miško
Stiprūs ąžuolai.
Kaip Tu visur
Ir visada suspėjai,
Kaip Tu galėjai bėgti
Per visą ilgą
Vasarą ir žiemą,
Bet ir dabar dar stovi
Prie savo mylimojo šono -
Tai pavyzdys visoms
ŽMONOMS.
Jo nebėra,
Bet Tu neši jo vėliavą -
Tai Jūsų abiejų
Viltis ir triūsas,
Atiduotas mums.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą