Kada žmogus pareis
Į savo būtį,
Kur daugel metų
Protėvių
Jau praminti takai?
Užmirš žaizdas -
Jos lino siūlais siūtos,
Išaustos iš maldos
Raudų balsais...
Ant basų kojų
Rausvos pūslės,
Sutrintos dar anais laikais...
Kodėl sielos žaizda
Ir iki šiol kraujuoja?
Gal Tu kažką
Slepi ir nesakai?
Apgaubsiu skarele
Kaip savo sūnų
Iš kraičių skrynios
Išimtais vystyklų
Nėriniais...
Paslėpk čia savo skausmą,
Neatidenk ir nakčiai,
O gilios žaizdos
Pačios užsitrauks -
Tik pamažu atleis...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą