Kada miškai ir žemė
Išaugina žmogų,
Nebūna vienišas;
Turi daug draugų- medžius,
Kurie apgobia šakomis,
O drevėje-pavėsis
Nuo sielos negandų -
Šiurpių sapnų.
Į saulę bėga
Basos kojos;
Takeliai-šilto smėlio,
Žiedais apsnigti.
Šalia gurgena šaltinėliai,
Putoja, vėl ramiai alsuoja
Upė-Merkys.
Drevėse slepiasi undinės
Skalauja rūbą -
Baltą nuometą
Dėl ateities vaikų,
Kurie ateis į mišką,
Kur mama išaugo,
Gal tuo pačiu taku?
Žiūrėkite -
Undinė aš esu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą