Kaip didžiulė saulė.
Nulijo, išsisklaidė
Debesų skara.
Važiuoju-rieda troleibusas,
Per mūsų Vilnių -
Atsikėliau su aušra.
O širdis,-
Kaip ir visuomet,-
Man iki galo atlapa.
Prieš mane vyras -
Prieš laiką
Jo žilų plaukų verpetas,-
Jau metuose,-
Ir neskusta barzda.
Netyčia susitiko akys:
-Jūs žinot?
Aš vagis dabar.
Turiu ir sūnų,
Kuriam dar šešeri,-
Pasakė ir ašaros ...
-Kur nebuvau;
Aš tremtinys
Iš Sibiro parkakęs,
Vairuotojas be darbo -
Tai sena kalba...
Sustojo troleibusas,
Išlipau...
Dar daug ką jis pasakė.
-Laimingai Jums,-
Tepasakiau...
Jei netikit, mielieji ponai,
Patikrinkit maršrutą -
Tai mūsų miestai.
LIETUVA.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą