Palenkia vėjas šaką,
Bet ji išsitiesia,
Sunkiau, kai ji pati
Išaugusi kreivai.
Palinkusi žemai,
Kitiems užstoja šviesą -
Žolė išdygsta per vėlai.
O samanos nulaužtą
Kaip trandys apstoja,
Pro jas šviesa ateina
Neryški, tiktai po kojom,
Tarsi šešėlį pamatai -
Tik veidrodį tikrovės...
Nukritusius šapus
Vien skruzdėlytės neša -
Tai tikras dvaras,
Jų miestelis ar namai.
Kiekvienas turi savo vietą:
Kas po šaka-žemai;
Kiti viršūnėje užgieda,
Kad buvo jiems žemelėje
Labai blogai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą