Daug metų...dar einu
Savo gyvenimo gatve,
Degu kasmet po žvakę.
O kartais nuspiriu
Mažus akmenukus,
Didesnį -į kišenę,
Tol nešioju,
Kol žvakę surandu
Ir padedu greta
Ar gale kojų.
Po juo šimtų šimtai
Jau amžiams apsistoję...
O žmonės lyg srovė upe
Vis eina koja kojon;
Su manimi ar be manęs.
Toliau-tik žvakė.
Tik priklaupiu,
Vėl atsistoju.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą