Kasdien vis ateinu
Į mūsų namo sodą
Pasižiūrėti, kiek žiedų.
Juos brandinu ilgai,
Kaip savo tikrą žodį,
Kurį tarsi paguodą
Veltui atiduodu -
Jis nuo širdies nusirita
Lyg rasos lašas
Nuo obels baltų žiedų...
Myliu gyvenimą,
Kad ir kitokį,
Išmargintą šešėlių,
Išdegintą nuodėguliu kaitriu,
O visus pelenus surinkusi
Vis padedu po akmeniu -
Tai bus Paminklas
Mūsų vargo ir skriaudų.
Su Tavimi juokiuosi
Ir dažnai verkiu.
Kada mes prisiskinsim
Obuolių?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą