Gal uždėtą kaip kryžių savos atminties -
Nieks negali užmiršti tik varganų datų
Ir karų pašauktos amžinos mūs visų netekties.
Ne, nerymo motušė, nebėra medinių ir vartų;
Gandro lizdas tarp laido kitokios kilmės.
Nusiyrė valtelėje brolžudžių kardas,
Nukapota paliko galva ant peties...
Vėl gagena žąselės į būrelį sustojusios;
Avižėlė išplaukus smėlyne siūbuoja lengvai,
Gervė klykauja- balų vienatvė užgožia
Aidą likusių brolių dainas vakarais.
Prisikelk, sužydėk , mūsų sodo baltoji,
Ąžuolėlių giles į maišelį surink, pasodink.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą