Ilsėkis ramybėje, mano mokinuke-vaikeli.
Susitikimai būna įvairiausi;
Eini gatve-į glėbį įkrenti,
Pažiūri į akis:“Kaip gyveni“?-
Dažniausiai klausia.
„Gerai“,-greičiausia atsakyt.
Bet šiandien apstulbau -
Nepažinau kaimynės artimiausios...
Jinai mane sustabdžiusi
Skubėjo pasakyt:
“Atsimeni mano dukrelę,
Mano mylimiausią? Jos nebėra.“
Apsikabinom MOTINOS abi.
Gal pagalvojome kartu:
„Kodėl ne aš, o ji-jauniausia,
Išskrido angelu ir nesugrįš“...
Nepažinau, nes MOTINĄ
Palaužė skausmas -
Liga sukaustė kojas
Ir iškreipė veidą.
Tiktai ne akis...
Oi, ašaros upeliais plaukia,
Bet laiko jau negalime pavyt.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą