Senųjų pastatų
Vien akys žiūri
Sudužusiais langais.
Prie durų slenksčių
Dilgėlės sužėlė
Ir saugoja žingsnius,
Atėjusių-išėjusių,
Gana seniai...
Arklidžių sienos
Ir akmenys malūnų,
Užtvenktos upės -
Žmonių darbas,
Godos ir vargai...
Dabar tik bebras
Savo būstą
Ir vaikus prižiūri -
Plačia uodegėle
Nugludinti takai.
O kokie parkai
Kažkada čia buvę,
Kokie didžiuliai medžiai
Įvairiais vardais.
O kur ta giminė žmonių,
Kurie čia buvę,
Iškasę tvenkinius,
Šaltiniui takelius išgrindę...
Patys išėję amžinai?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą