Pravertas sielos langas

Ne veltui medžiai

Numeta lapus,

Kai nuogos šakos

Liemenį parodo,

Nuprausia juos lietus

Ir žvilga oda...

Lapas krisdamas

Pakimba ant svetimų šakų,

Eglės spyglys pasmeigia,

Nereikalingas tampa medžiui,

Bet žemė glaudžia

Ir kritusius, ir pasiklydusius,

Ant lapo parašytos

Metų raidės,

Medžiai atidengia

Ir savo amžių,

Randus...

Žilvitis rudenį į seną žmogų

Labai panašus

Pražyla bežiūrėdamas į vandenį,

Tada ir sužinai,

Kuo mes visi panašūs,

Tarsi pravertas sielos langas...