Ką kalba dryžiai

Žaliasis rūbas – ne puošmena,

O tik graži jaunystė,

Palinkusi šaka

Į žemę žiūri

Dar su šypsena...

Ruduo paženklina geltonai –

Auksas byra,

Pasėja nerimą ir liūdesį,

Kad laikas grįžti,

Iš kur kadaise ir išdygai...

Atsiveria baltas liemuo,

Ant jo juoduoja dryžiai,

Kiekviename – likimo ženklas

Kad baigėsi kažkas,

Ko ir sakyti nesiryžti...

Žiemos paveikslas – amžinybė.