2017 m. lapkričio 11 d., šeštadienis

Mano gyvenimo vaizdeliai


                                                    Skudurinė Onutė ir Barbė

Prisiminiau vyriausios sesers pasakojimą ir dalinuosi prisiminimais. Kai ji buvo maža, į svečius atvažiavo lankyti teta ir padovanojo lėlę: visa buvo skudurinė, o galva – porcelianinė, plaukai geltoni, ilgi, galima ir kaseles pinti, rišti kaspinus. Suknelė buvo rausva, su blizgučiais, bet greitai nusidėvėjo, o namuose nebuvo šilko. Viskas austa iš lino. Karpė senų rūbų pamušalus, siuvo, iš ko turėjo, kad pasipuoštų ir lėlei dar liktų.
Paaugo ir gimė antra sesuo, teko užleisti lopšį, dalintis ir lėle. Mažo vaiko galvoje ne viskas dera, kas yra bloga ir gera. Kartą Verutė grįžo ganiusi žąsiukus ir rado lėlę prie akmens suknežinta galva.
Taip ir liko paslaptis iki pat senatvės.
Kai abi buvo vėl drauge, ilgais vakarais kalbėdavo ir Elenutė išdrįso prisipažinti, kad ji tada tą lėlę padėjo ant akmens, o kitu akmeniu sudaužė. Priežasties ir po daug metų nesuprato, kodėl taip padarė. Sakė, kad labai gailėjosi ir ilgai verkė, nors niekas nesužinojo, o gal ir dėjosi, kad nežino, nebarė.
Kai augau, man Verutė pasiuvo iš senų skudurų lėlę, bet jau ir porceliano galvos po karo nebuvo. Nupiešė ant drobės veidą, kasas iš linų prisiuvo, suknelę sudygsniavo iš senų atliekų, nes jau pati siuvo. Kas likdavo, moterys neimdavo atraižėlių. Išmokau siūti pati, kai suplyšo pirmoji. Nebuvo laiko mamai nė seserims tuo užsiimti, paaugi ir turi pats savimi pasirūpinti.
Dabar žiūriu į mergaites, kurios nešasi lėlės Barbes išsitaršiusiais plaukais, nardo nuogas vandenyje – nusidėvės, tėvai nupirks naują, – gausybė vitrinose, varto akis, čiauška...
Neseniai tokias matydavai tik filmuose, mažai kas galėjo išvažiuoti ir parvežti savo dukroms Barbę. Nerimta, bet peršasi mintis, kad auginame Barbių kartą, kurios nori atrodyti, kaip vitrinų paveikslėliuose, – veržiasi į sceną bet kokia kaina...

Ona Baliukienė


Komentarų nėra: