Skudurinė Onutė ir Barbė
Prisiminiau
vyriausios sesers pasakojimą ir dalinuosi prisiminimais. Kai ji buvo
maža, į svečius atvažiavo lankyti teta ir padovanojo lėlę: visa
buvo skudurinė, o galva – porcelianinė, plaukai geltoni, ilgi,
galima ir kaseles pinti, rišti kaspinus. Suknelė buvo rausva, su
blizgučiais, bet greitai nusidėvėjo, o namuose nebuvo šilko.
Viskas austa iš lino. Karpė senų rūbų pamušalus, siuvo, iš ko
turėjo, kad pasipuoštų ir lėlei dar liktų.
Paaugo ir gimė
antra sesuo, teko užleisti lopšį, dalintis ir lėle. Mažo vaiko
galvoje ne viskas dera, kas yra bloga ir gera. Kartą Verutė grįžo
ganiusi žąsiukus ir rado lėlę prie akmens suknežinta galva.
Taip ir liko
paslaptis iki pat senatvės.
Kai abi buvo vėl
drauge, ilgais vakarais kalbėdavo ir Elenutė išdrįso
prisipažinti, kad ji tada tą lėlę padėjo ant akmens, o kitu
akmeniu sudaužė. Priežasties ir po daug metų nesuprato, kodėl
taip padarė. Sakė, kad labai gailėjosi ir ilgai verkė, nors
niekas nesužinojo, o gal ir dėjosi, kad nežino, nebarė.
Kai augau, man
Verutė pasiuvo iš senų skudurų lėlę, bet jau ir porceliano
galvos po karo nebuvo. Nupiešė ant drobės veidą, kasas iš linų
prisiuvo, suknelę sudygsniavo iš senų atliekų, nes jau pati
siuvo. Kas likdavo, moterys neimdavo atraižėlių. Išmokau siūti
pati, kai suplyšo pirmoji. Nebuvo laiko mamai nė seserims tuo
užsiimti, paaugi ir turi pats savimi pasirūpinti.
Dabar žiūriu į
mergaites, kurios nešasi lėlės Barbes išsitaršiusiais plaukais,
nardo nuogas vandenyje – nusidėvės, tėvai nupirks naują, –
gausybė vitrinose, varto akis, čiauška...
Neseniai tokias
matydavai tik filmuose, mažai kas galėjo išvažiuoti ir parvežti
savo dukroms Barbę. Nerimta, bet peršasi mintis, kad auginame
Barbių kartą, kurios nori atrodyti, kaip vitrinų paveikslėliuose,
– veržiasi į sceną bet kokia kaina...
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą