Akmuo,
surastas
Ar iš
seniai čia gulintis,
Apauga
kerpėmis, apsamanoja,
Ant
jo net iškala raides,
Užmūrija
į pamatus,
Paskrudina
pirty,
Bet
vis tiek lieka savimi...
Upeliuose
srovė skalauja,
Bet
nenuplukdo niekada toli, –
Girdi
jo kalbą,
Iš
kur jis kilęs supranti
Ir
gera širdyje,
Kai
savą surandi,
Kuris
vis guli atminty...
Ženklai
– rytojui,
Ateis
maži, jauni, seni,
Palies
ir akmenį,
Rašys
lietuviškai,
Nors
jie dabar – toli toli...
Prilimpame
prie žemės
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą