2017 m. lapkričio 30 d., ketvirtadienis

Kol artimą matai



Be saulės žiedas
Praranda ne tik spalvą,
Kuri gyvybiškai svarbi,
Pagal ją šaukiame
Nuo prigimties gražiu žodžiu,
Pažįstame jo vardą
Iš akių.
Nublunka lapai –
Žiedo rankos,
Apkerpėja stiebai – liemuo,
Bet laukia žingsnio,
Kojose – žemės aidai.
Te šaknyse sužiūra akys,
Išliekančios ilgai,
Kol mylimą ir artimą matai.





Komentarų nėra: