Be
saulės žiedas
Praranda
ne tik spalvą,
Kuri
gyvybiškai svarbi,
Pagal
ją šaukiame
Nuo
prigimties gražiu žodžiu,
Pažįstame
jo vardą
Iš
akių.
Nublunka
lapai –
Žiedo
rankos,
Apkerpėja
stiebai – liemuo,
Bet
laukia žingsnio,
Kojose
– žemės aidai.
Te
šaknyse sužiūra akys,
Išliekančios
ilgai,
Kol
mylimą ir artimą matai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą