Su
kuo kalbiesi,
Girdi
skundą,
Kad
nebėra tėvų,
Lyg
aidas atidunda
Ir
tėviškės nėra
Prie
miškų ir ežerų...
Ne,
tai – ne medžio skundas,
Kai
nukerta ir lieka kelmas,
Neišrautas
guli po žeme
Jeigu
ir neatžels,
Liks
pamatai gyvi
Kažkur
sudygusiems vaikams...
Žiūrės
į tolį ir klausysis,
Iš
kur varpai dudens,
Nukirs,
kada pasens,
Vėliau
arba dabar,
O
tėviškė – miražas
Visiems
laikams.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą